Kiekvienam žmogui gyvenime teko susidurti su kategoriškais pašnekovais. Visi žinome, kaip sunku su jais sutarti, susitarti, surasti kompromisą ir paprasčiausiai kalbėtis. Su kategoriškais žmonėmis nemalonu ir sunku kurti bet kokius tarpusavio santykius – ir asmeninius, ir dalykinius.
Tačiau ir jie patys kenčia dėl savo kategoriškumo, kadangi šis bruožas užkerta kelią gauti daugybę įspūdžių, pasinaudoti įvairiomis gyvenimo teikiamomis galimybėmis, paverčia juos kurčiais ir aklais, užkonservuotais, nesugebančiais pažinti tai, kas naujo, gražu ir kol kas neištirta.
Kas yra kategoriškumas?
Kategoriškumas – tokia pasisakymo forma, kai pašnekovui duodama suprasti, kad kalbantis žmogus laiko savo nuomonę neginčijama tiesa ir demonstruoja atsainumą partnerio nuomonei ir iš anksto jos nepriima.
Kategoriškumas – tai išpūsto pasitikėjimo savo teisumu pasireiškimas, jis reiškia, kad žmogus jaučiasi vienareikšmiškai pranašesnis ir stengiasi įbrukti kitam žmogui savo nuomonę, nori, kad tas žmogus jam paklustų.
Kategoriškumas kaip asmenybės savybė – tai polinkis demonstruoti nelankstumą, uždarumą svetimoms mintims ir absoliutus tikėjimas savų minčių teisingumu. Tai griežtas savos pozicijos deklaravimas ir davimas suprasti, kad šiuo konkrečiu klausimu negali būti jokios kitos nuomonės.
Kategoriškumas – tai demonstratyvus partnerio nuomonės nepaisymas ir išankstinis jos nepriėmimas. Bendraujant lygiaverčiams partneriams, kategoriškumas reiškiasi kaip nepagarba arba viršenybės demonstravimas. Nesvarbu, kas teisus ar neteisus, vis tiek liks nemalonių nuosėdų tam žmogui, kurio adresu buvo parodyta nepagarba.
Kategoriškumas kalbant tarp lygiaverčių partnerių visada tampa konfliktą sukelti galinčiu faktoriumi.
Pagrindiniai žmogaus įsitikinimai (vidinės programos), tampantys jo kategoriškumo pagrindu – „aš bet kokiu atveju žinau geriau už kitus”, „aš svarbesnis, protingesnis, teisesnis ir t.t.”, „viskas bus tik taip, kaip aš noriu, kadangi…” (toliau seka argumentacija), „bus tik taip, kaip aš pasakiau, kadangi…” ir kt.
Kategoriškumas tarpusavio santykiuose – tai tobulėjimo blokavimas, žmogus nenori nieko girdėti apie tai, kas išeina už jo, kaip taisyklė, ribotų ir netobulų įsitikinimų ribų. Būtent čia prasideda konfliktai, tušti ginčai, psichologinis spaudimas ir smurtas, barniai, jausmų naikinimas ir, galiausiai, pačių santykių krachas.
Kad santykiai būtų laimingi, žmogus turi mokėti klausytis, girdėti ir su pagarba žvelgti į kito nuomonę, net jeigu ji absoliučiai skirtinga. O kaip tik šito kategoriškas žmogus ir negali – jis kurčias kitiems, jam svarbiausia yra jo nuosavas Ego, o ne laimingi santykiai ir išties veiksmingo ir geriausio sprendimo suradimas.
Dažniausiai kategoriški ir išpuikę žmonės yra viduje labai kompleksuoti, su giliai pasąmonėje įsišaknijusiomis baimėmis ir apribojimais, su labai pažeidžiama nuomone apie save. Ir, žinoma, jie patys nuo to ribotumo bei baimės labai smarkiai kenčia. Tokie žmonės nebūna išties laimingi ir laisvi, jie nepasitiki savimi, jie nori atrodyti stipriais, kurdami aplink save savotišką neprieinamumą ir iliuzinį saugumą savo kategoriškumu ir išpuikimu.
Kategoriškam žmogui nesvarbi tiesa, nesvarbi darna, kompromisas, savo klaidų pripažinimas, kitų žmonių jausmų tausojimas, svarbiausias jam dalykas – apginti savo asmeninį požiūrį, savo valdžią, poziciją, netgi jei tai akivaizdžiai neteisingi dalykai.
Kad nugalėtų kategoriškumą, žmogus turi nugalėti savyje išpuikimą ar bent jau priversti jį tarnauti sveikam protui. Išpuikimas – pats blogiausias patarėjas, o kategoriškumas – prasčiausias instrumentas mezgant bet kokius santykius.
Idealiu variantu, kad įveiktume išpuikimą ir kategoriškumą, reikia dažniau priminti sau, kad mes nesukūrėme šio pasaulio ir jo dėsnių, savo sielos ir kūno, ir kitus žmones taip pat ne mes sukūrėme. Dėl to ir žinome mes apie visa tai, kas mus supa ir apie tai, kas yra mūsų viduje tiktai tą, ką spėjome sužinoti vos per kelias dešimtis gyvenimo metų. O pasaulis, kuriame mes gimėme, egzistuoja milijardus metų.
Be to, yra daugybė žmonių, kurie gyvena gerokai ilgiau negu jūs.
Išmintingas žmogus visada palieka sau didelę erdvę kažko naujo pažinimui, suprasdamas, kad jis žino ir supranta milijardus kartus mažiau už savo Kūrėją. Išmintingas žmogus visada prisimena, kad pagrindinis vaidmuo šiame pasaulyje – tai mokinio vaidmuo, ir jis niekada netvirtins, kad jam pasisekė bent kažką suprasti iki galo. Jo tikslas – pastoviai tobulėti, būti atviram naujoms žinioms.
Kaip sakė Konfucijus – kategoriškumas yra ribotumo požymis.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…