Kas yra gyvenimo scenarijus? Ar galima jį perrašyti?

Gyvenimo scenarijai – viena įdomiausių temų psichologijoje. Jums atrodo, kad patys priėmėte sprendimą, jog esate laisvas, sąmoningas žmogus. Bet ar taip yra iš tikrųjų?

Iš tikrųjų mes visi veikiame pagal savo scenarijus, kuriuose maždaug 80% viso jau i6 anksto nulemto ir tik 20% – laisva valia. Mūsų laisvė – tai viso labo laisvė mūsų scenarijaus rėmuose.

Gyvenimo scenarijus – tai mūsų pasąmoningas gyvenimo planas. Tai mūsų elgesio strategijos, modeliai kaip ir kada elgtis, kaip reaguoti į vienokią ar kitokią situaciją, kokius sprendimus priimti, ką pasirinkti. Visi šie elgesio modeliai iš anksto įrašyti mūsų pasąmonėje. Mes iš pradžių reaguojame, o paskui galvojame, kodėl taip pasielgėme. Norite jūs to, ar nenorite, tačiau scenarijus giluminiame lygmenyje veda mus savu keliu.

Jeigu suprantate, kad jūsų gyvenime kažkas klostosi ne taip ir, juo labiau, jei pastebite pasikartojančius įvykius, jei tarsi tas arkliukas cirke nuolat bėgate ratu ir jeigu jums norisi tai pakeisti, ištrūkti iš užburto rato, labai rekomenduoju atkreipti dėmesį į tokį reiškinį kaip gyvenimo scenarijus.

Scenarijus gali turėti kelias siužetines linijas, jos gali būti susijusios su sveikata, finansine gerove, santykiais tėvai-vaikai, vyras-žmona, aš-kiti žmonės, kolegos. Scenarijuje gali būti užprogramuotos skirtingos elgesio strategijos: kaip išgyventi, kaip susidoroti su sunkumais, poelgių pasekmių ir atsakomybės vengimas, reagavimas į konkrečius įvykius, dalyvavimas politikoje, socialinis aktyvumas ir t.t.

Scenarijus – tas pats, kas likimas. Nuo savęs ir nuo likimo nepabėgsi. Kad ir kur žmogus išvažiuotų, jis vis tiek su savimi pasiims save. Kad ir kokioje stebuklingoje šalyje atsidurtų, jo scenarijus liks su juo. Jei moters scenarijus būti alkoholiko žmona, ji net mažiausiai geriančioje šalyje susiras vyrą alkoholiką. Jei vyras pagal scenarijų neturi pasiekti sėkmės, tai jos gyvenime ir nepasieks.

Gyvenimo scenarijaus sąvoką įvedė žinomas psichologas Erikas Bernas. Jis apibūdino gyvenimo scenarijų kaip „pasąmoningą gyvenimo planą”. Vėliau, knygoje „Ką jūs darote po to, kai pasakote „labas”, jis išplėtojo apibūdinimą: „Gyvenimo planas, kuris suformuojamas vaikystėje, papildomas tėvų, pateisinamas toliau sekančiais įvykiais ir baigiasi taip, kaip buvo nulemta nuo pat pradžių”. Scenarijų lemia ne tik išoriniai faktoriai, tokie kaip tėvai ir aplinka, bet ir paties vaiko charakteris bei ypatumai, jo pasirinkimas, temperamentas ir t.t.

Kitaip sakant, vaikas nusprendžia (neretai jam padeda nuspręsti), koks bus jo gyvenimo planas. Iš to seka, kad toliau analogiškose sąlygose auklėjami skirtingi vaikai gali priimti skirtingus sprendimus. Šiuo atveju Bernas pateikia pavyzdį su dviem broliais, kuriems mama sakė, jog abu „baigs gyvenimą beprotnamyje”. Vienas iš jų išties tapo minėtos ligoninės pacientu, o kitas – psichiatru.

Scenarijus pradeda formuotis jau ankstyvoje vaikystėje. Iš pradžių formuojasi Aš – koncepcija, asmenybės branduolys, baziniai įsitikinimai, susiję su pačiu žmogumi, saviidentifikacija: kas aš? Koks aš? Aš geras ar blogas?

Paskui formuojasi kitų supratimas: kokie jie? Jie geri ar blogi? (turima galvoje mažyliui reikšmingi suaugusieji – mama, tėtis, giminaičiai, auklė ir t.t.) Tuo, kaip šie suaugusieji juo rūpinasi, t.y. tenkina bazinius poreikius, padeda susipažinti su pasauliu, jie leidžia vaikui jaustis saugiu.

Pirmaisiais gyvenimo metais vaikas bejėgis, jis visiškai priklausomas nuo mamos, kuri jį prižiūri, atpažįsta jo poreikius ir juos tenkina. Aplinkinį pasaulį mažasis suvokia irgi per mamą, jos psichologinę būseną, nuotaikas, emocijas. Jeigu mama nesiblaško, rami, pasitikinti, tai ir vaikas ramus, jam susiformuoja bazinis pasitikėjimas pasauliu. Pasaulis saugus ir komfortiškas.

Antrais-trečiais gyvenimo metais vaikas pasirenka vieną iš tų bazinių nuostatų ir jos pagrindu pradeda formuoti savo gyvenimo scenarijų. Nuo šių nuostatų priklauso, ar tai bus Nugalėtojo, ar Nugalėto scenarijus, laimingo ir efektyvaus ar nelaimingo, priklausančio nuo aplinkybių žmogaus scenarijus.

Keturios bazinės gyvenimiškos pozicijos

Erikas Bernas išskyrė keturias svarbiausias, bazines nuostatas – kaip žmogus žvelgia į save ir kitus – įtakojančias mūsų pasaulėžiūrą ir elgesį.

Aš geras – tu geras. Tai suaugusios, subrendusios, harmoningos asmenybės nuostata. Toks žmogus pasitiki savimi, pajėgus gerbti save ir kitus, mylėti save ir aplinkinius. Laimę generuojantis scenarijus.

Aš geras – tu blogas. Išpuikimas, nesveikas išdidumas. Išskirtinumo jausmas. Narcisizmas. Man visi skolingi ir viską privalo. Tai praktiškai kriminalinė gyvenimo nuostata, bandymas užgydyti vaikystėje gautas žaizdas. Vaikas padaro išvadą, kad jis nėra blogas, kad blogi – visi aplinkiniai. Paaugęs, jis pats duoda grąžos ir netgi pirmas puola. Darosi klastingas, grubus, žiaurus. Tokio žmogaus smurto objektais tampa jaunesnis ir silpnesni. Dažnai pasitaiko smurtas prieš gyvūnus. Scenarijus generuoja išpuikimą ir nesveiką išdidumą. Antisiocialinis elgesys.

Aš blogas – tu geras. Tai pati seniausia nuostata, juk be palaikymo mažylis paprasčiausiai neišgyvens, o iš daugybės nuosavo diskomforto ir ilgalaikės priklausomybės nuo suaugusiųjų faktų susiklosto įsitikinimas, jog „aš esu kažkoks ne toks”. Toks žmogus visą gyvenimą jausis esąs kitų žmonių valioje ir valdžioje, jam visą laiką trūks pritarimo. Scenarijus suformuoja priklausomą elgesį. Pavydas. Liūdesys.

Aš blogas – tu blogas. Fatalisto ir ciniko nuostata. Jis nežino, kas yra laimė ir netiki ja. Nuostata susiformuoja, kai vaikas negauna šilumos, rūpestingumo, pritarimo, o vien tik bausmes. Scenarijus formuoja beviltiškumo jausmą, asocialumą.

Tais pačiais ankstyvais savo gyvenimo metais vaikas nulemia ir savo scenarijaus finalą. Anksčiau buvo priimta manyti, kad tai susiformuoja iki 4 gyvenimo metų, tačiau pagal paskutinių tyrimų duomenis vaikas nulemia savo gyvenimo pabaigą dar anksčiau – iki pirmųjų gyvenimo metų! Ar bus tai ilgas ir ramus gyvenimas, ar audringas ir su tragiška pabaiga. Pagal Aristotelį tragediją sudaro trys dalys: užuomazga, kulminacija ir katastrofa. Pagrindinis tragedijos herojus – geras žmogus, tačiau susipainiojęs, darantis klaidas. Jis aklai žengia per gyvenimą, vykdydamas kitų žmonių nurodymus, o tai veda į savigriovą.

O paskui, artėjant finalui, susiformuoja ir pats jo scenarijus, t.y. kaip žmogus gyvens, kad ateitų į tokį finalą. Atsirenkami žmonės (statistai arba taip vadinami scenarijaus partneriai), pasirenkama situacija, scenos ir mizanscenos.

O dabar nedidelis pratimas, kuris padės atskleisti jūsų scenarijaus paslaptį. Pažvelkite į savo gyvenimą tarsi iš šalies: kūdikystė, vaikystė, jaunystė, laikotarpis tarp 20 ir 30, nuo 30 iki 40 metų ir t.t. Apibūdinkite vienu ar keliais žodžiais kiekvieną periodą. Jei galėtumėte aprašyti to žmogaus, t.y. savo, gyvenimą – kaip pavadintumėte tą pasakojimą? Kas tai būtų: romanas, tragedija, drama, epopėja, nuotykių kūrinys, muilo opera, detektyvas, trileris? Koks to kūrinio finalas? Koks pagrindinis herojus, kokie jo tikslai ir motyvai?

Iš ko susiformuoja gyvenimo scenarijus?

Kiekvienas iš mūsų turi savo unikalų gyvenimo scenarijų, jis susideda iš daugybės tėvų įdiegtų nuostatų, draudimų, elgesio modelių, gyvenimiškų pozicijų, taisyklių variantų ir jų derinių.

Kodėl scenarijai veikia?

Afirmacijų jėga. Tėvų programavimo jėga. Jeigu žmogui, ypatingai vaikui, kartosi ką nors daugybę kartų, jis tuo patikės, tai taps jo paties, jo savivertės dalimi;

Asmeninio pavyzdžio jėga. Yra subtilesnių, ne taip aiškiai suvokiamų dalykų. Pavyzdžiui, elgesio modeliai. Įsivaizduokite, kad ištisus metus žiūrite vieną ir tą patį spektaklį. Jau po mėnesio išmoksite visus vaidmenis mintinai. Ir jeigu vienas iš aktorių scenoje pamirš tekstą arba susirgs, jūs be vargo jį pakeisite ir lengvai suvaidinsite jo vaidmenį;

Antiscenarijus. Kartais žmogus nutaria viską daryti atvirkščiai, nei darė jo tėvai. Dažnai tai duoda naudos, tačiau svarbu turėti galvoje, kad žymiai geriau gyventi ne „kaip tik nori, kad tik ne taip, kaip tėvai”, o taip, kaip reikalauja konkreti situacija.

Ar galima pakeisti gyvenimo scenarijų?

Scenarijus, kaip mes jau išsiaiškinome, prasideda nuo sprendimo, padaryto labai ankstyvame amžiuje. Sprendimas buvo padarytas, remiantis tuomet prieinama informacija. Dabar jūs suaugote. Ar reikalingos jums vaikiškos strategijos ir vaikiški sprendimai? Ar jie nepaseno? Galbūt jie dabar duoda daugiau žalos, negu naudos?

Scenarijus – tai išgyvenimo, adaptavimosi prie konkrečių sąlygų strategija. Tai šeimos atmosfera, auklėjimo stilius, tėvų nuostatos ir nurodymai. Tai aplinkos, mokyklos, draugų, kultūros, kurioje augo žmogus, įtaka. Galima aklai sekti savo scenarijumi, o galima priimti sprendimą ištrūkti iš šito užburto rato.

Pirmasis žingsnis – suvokti savo scenarijų, savo siužetines linijas.

Antrasis žingsnis – suprasti, kas, kokie įvykiai ar žmonės paleidžia scenarijų, konkretų scenarijaus procesą, suprasti savo apribojimus, sąlygas, kuriomis tasai scenarijus startuoja ir veikia.

Trečiasis žingsnis – „perrašyti” viską iš naujo ar pakoreguoti.

Scenarijaus analizė – vienas iš būdų, padedančių žmogui pasižiūrėti į savo gyvenimą iš šalies. O toliau kiekvienas pats sprendžia – reikia jam kažką keisti, ar ne. Galima toliau vaidinti tą patį vaidmenį, jeigu scenarijus patenkina, o galima imtis režisieriaus funkcijos – perkurti mizanscenas, o gal apskritai pastatyti naują spektaklį su visiškai kitu siužetu. Be to, svarbu turėti galvoje, kad norint keisti savo scenarijų, teks gerai padirbėti. Ir būtent nuo jūsų ryžto pakeisti savo gyvenimą, priklauso rezultatas.

Kam nors tam gali prireikti daug laiko, kam nors – mažiau, bet jeigu yra noras ir motyvacija, bet kokį scenarijų galima pakeisti. Juo labiau, kad mūsų dienomis esama daug instrumentų, leidžiančių pakankamai greitai gauti puikių rezultatų.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Dvi užuojautos rūšys

Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…

Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau

Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…

Apie meilę sau

Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *