Kam reikalingos problemos

Nėra žmonių, nė karto nesusidūrusių su gyvenimiškomis problemomis. Mūsų problemas ir jų įveikimas – tai ir yra gyvenimo esmė, jo prasmė. „O Dieve, už ką?!” – šį klausimą užduoda sau kiekvienas žmogus. Tai kuo gi laikyti problemas – Dievo bausme ar mokymosi proceso dalimi, mums duodama pamoka? Susilaukėme bausmės? Už ką? Mus nori kažko išmokyti? Ko konkrečiai? Pamėginkime bent paviršutiniškai panagrinėti šį klausimą ir pažvelgti į gyvenimiškas problemas iš šalies.

Visos mūsų problemos – tai konkrečių veiksmų ir poelgių pasekmės.

Specialiai naudoju žodį „konkrečių”, nors labiau priimta vartoti „neteisingų poelgių”. Juk teisinga ar neteisinga – labai subjektyvios sąvokos, dėl to savo veiksmų geriau nevertinti šiuo aspektu.

Visiems norėtųsi sužinoti, kur ir kada suklysime ir prisidarysime aibę nemalonumų. Kaip manote, jeigu žinotumėte, kur slypi vienoks ar kitoks nemalonumas – ar pasielgtumėte kitaip? Dauguma, savaime aišku, atsakys teigiamai. Bet jeigu visi taip elgtųsi, nebūtų pasaulyje tiek daug žmonių, vis iš naujo ir iš naujo užlipančių ant to paties grėblio.

Beprasmiška kalbėti apie mūsų poelgių perspektyvas ar prognozes, juk didžiąją jų dalį lemia spontaniški šio momento norai ir sprendimai. Padarę klaidą, daugelis iš mūsų staiga susigriebia: „Po galais, žinojau, kad negalima, ir vis tiek padariau…”

Visas klaidas, kurios nesukėlė rimtų problemų, mes ignoruojame ir jų neapmąstome. Kategoriškai atsisakome apsidrausti. Dažniausiai sakome sau: „Man taip niekada nenutiks!” Kartais kyla noras pasimokyti, tačiau tik iš svetimų klaidų. Tačiau, kad ir kaip būtų liūdna, realiai mokytis įmanoma tik iš savų.

Būtent gyvenimiškų problemų dėka mes galime kažko išmokti ar kažką pakeisti gyvenime.

O kada mokytis?

Juk turime tiek daug neatidėliotinų reikalų, nepakanka laiko netgi prisėsti ir ramiai pailsėti, o jau poelgių analizavimui to laiko tikrai sukrapštyti neįmanoma!

Pasirodo, viskas labai paprasta. Problema – tai ir yra mokymasis, pati gyvenimo esmė. Gyvenime tikriausiai turite pakankamai pavyzdžių, kurie patvirtins šią paprastą tiesą. Mes nebaigtume universitetų, neaugtume kaip profesionalai, nekoptume aukštyn karjeros laiptais, jeigu neturėtume materialių gėrybių ir socialinės savirealizacijos poreikio. Jei nebijotume vienatvės, tai tikriausiai ir neieškotume kompromisų su mylimaisiais, nekurtume šeimų, ir vaikų į pasaulį nepaleistume. Netgi draugų neieškotume. O jeigu nesirgtume, tai ir į sveikatos būklę ranka numotume, kol galutinai nesugriūtume.

Be ypatingos būtinybės mes apskritai nė piršto nepakrutintume. Ir senatvėje netaptume tokiais išmintingais ir laimingais. Dėl to vertėtų nuoširdžiai padėkoti savo problemoms – už tai, kad jos yra ir už tai, kad išmoko mus gyventi kitaip.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Dvi užuojautos rūšys

Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…

Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau

Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…

Apie meilę sau

Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *