Kaip skausmas keičia žmones

Nebūna meilės be skausmo, kaip nebūna be skausmo ir gyvenimo. Skausmo dėka įgyjame išminties, jėgos, užsiauginame storesnę odą. Tačiau kažkur tarp skausmo ir išminties mes pasikeičiame, kadangi niekas neišeina iš skausmo būsenos tuo pačiu žmogumi, koks buvo prieš tai.

Mes ir toliau mylime. Tačiau daromės atsargesni, ne tokie prieinami, ne tokie patiklūs ir naivūs, ne tokie beviltiški romantikai, kokiais buvome kitados. Mes atsargūs, mes bijome išgirsti „Ne”, nenorime nusivilti ir kartoti klaidų. Sudaužome kitiems žmonėms širdį, kad išgelbėtume saviškę ir galime metų metus gyventi, niekam nepasakodami apie savo jausmus, kadangi žinome, jog jie be atsako.

Mes mylime, tačiau jau ne iš visos širdies, mylime mažais gabaliukais, tik tada, kai esame tikri dėl kito žmogaus jausmų. Mylime, kai laikas mūsų pusėje, mylime tik tada, jeigu saugu.

Mes ir toliau viliamės. Tačiau tuo pat metu ir bijome. Galvojame, kas gali susiklostyti ne taip, kaip būtų gerai, kad viskas susiklostytų ne taip, kadangi lengviau susidoroti su bloga baigtimi, kada iš anksto jos lauki ir tikiesi. Mes gyvename, tačiau neatsiduodame laimei iki galo, netikime, kad geros dienos tęsis ilgai, esame tikri, kad gyvenimas būtinai atsiims, kas jam priklauso.

Mes nesuteikiame gyvenimui šansų mus nustebinti, kadangi nenorime vėl nusivilti, dėl to patys save iš anksto nuviliame. Bandome prognozuoti, kada gi pagaliau sulauksime likimo smūgio, kad jo pagaliau sulaukę ne taip smarkiai nusimintume.

Mes ir toliau svajojame. Tačiau jau nebe taip stipriai, nebemėginame pasivyti svajonės, kadangi nenorime vėl jos prarasti, vėl patirti nesėkmę, nenorime jaustis niekam tikę. Norime įrodyti, kad esame pakankamai geri, kad galime pasikliauti savimi, kad esame atsakingi brandūs žmonės, dėl to svajojame neišeidami už pasiekiamų dalykų ribų. Svajojame apie tai, ką galime lengvai pasiekti. Mes netikime stebuklais. Svajojame, tačiau neįgyvendiname svajonių, nemanome, kad jos apskritai įgyvendinamos, nelaikome savęs vertais tokios laimės, kadangi įpratome prie skausmo.

Mes nustojome tikėti stebuklais nuo to laiko, kai svajonės pavirto košmarais.

Skausmas keičia žmones, dažniausiai – į gerą pusę, tačiau kai žmonės kenčia, jie stengiasi padaryti viską, kad to išvengtų, jie nenori, kad širdis vėl tai išgyventų, nenori vėl verkti ir jaustis silpnais.

Tačiau kai bandome išvengti skausmo, mes neretai vengiame ir malonumo, pasitenkinimo. Kai vengiame skausmo, mes vengiame ir rizikos, kuri galėtų pakeisti mūsų gyvenimą. Kai vengiame skausmo, mes vengiame mylėti ir būti mylimais.

Kartais norėtųsi, kad skausmas mūsų nekeistų, kad galėtume ir toliau, mylėti, gyventi, viltis ir svajoti kaip anksčiau. Kad galėtume tikėti laime ir stebuklais, kaip iki tol.

Kartais norėtųsi, kad mes pakeistume skausmą, o ne jis mus, kad galėtume surasti būdą vėl tapti savimi, tais žmonėmis, kuriais buvome iki to laiko, kai mums sudaužė širdį.

.



Naujienos iš interneto

Dvi užuojautos rūšys

Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…

Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau

Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…

Apie meilę sau

Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *