Kartą manęs paklausė:
-Nejaugi tu niekada nepyksti?
-Ne, – atsakiau, – Aš niekada nepykstu.
-Kodėl? – negalėjo nusiraminti pašnekovas.
-Todėl kad laikau pyktį bjauriu jausmu.
Ir taip yra iš tikrųjų. Pyktis priklauso toms emocijoms ir tiems pojūčiams, kurie turi būti visiškai išgyvendinti iš žmogaus širdies. Laikyti ir sandėliuoti savyje pyktį – siaubas kaip nemalonu, o svarbiausia – iš jo jokios naudos.
Jau seniai įsitikinau, kad užpykdyti žmogaus neįmanoma. Žmogus gali tik pats užpykti. Jeigu nenori pykti ar įsižeisti, niekas ir niekada nesugebės tavęs užpykdyti ir įžeisti. Štai taip viskas paprasta ir be galo taip svarbu.
Įsivaizduokite, kad kalbatės su mylimu žmogumi (mama, draugė, draugas, žmona, vyras). Ir staiga jūsų adresu atskriejo iki skausmo nemalonus žodis, kuris privertė jūsų viduje viskam apsiversti.
-Brangioji, aš nevalgysiu tavo barščių. Atleisk, bet tu siaubingai gamini. Šito neįmanoma valgyti.
Koks pirmas jausmas plykstelėjo širdyje? Labiausiai tikėtina, kad pyktis, nuoskauda.
-Pats gaminkis! Aš ir taip darbe nuo kojų nusivarau, o dar tau virti reikia!
„Kaip jis gali? Viską darau dėl jo, specialiai prisipirkau kalną kulinarijos knygų! Dvi valandas prie viryklės mindžikavau! Tik grįžau iš darbo ir puoliau virti! O jis… O aš…”
Pasipiktinimas užgniaužia kvapą. Protas iškart pasirenka patį lengviausią kelią, nereikalaujantį didesnių pastangų – pyktį. Viskas – startavo patys bjauriausi jausmai ir galas sveiko proto balsui. Jūs nusprendėte užpykti. Nusprendėte. Užpykti.
O juk viskas galėjo būti kitaip. Įsivaizduokite, kas būtų, jeigu savo protą būtumėte ištreniravusios kitaip. Ta pati situacija, tie patys veikiantys asmenys:
-Brangioji, aš nevalgysiu tavo barščių. Atleisk, bet tu siaubingai gamini. Šito neįmanoma valgyti.
Raminamės, mintyse atsipalaiduojame, prisimename, kad pyktis – labai blogas jausmas. Jūs nusprendėte NEPYKTI. Ir jūs nepykstate, jūs imate spręsti problemą.
-Kodėl tau taip atrodo? Kas konkrečiai tau nepatiko? Gal kitąsyk drauge pamėginsime ką nors pagaminti? Nori, paimsiu kitą receptą?
Lengvai, ramiai, be ironijos ir pasityčiojimo gaidelių. Jūs juk suinteresuota išspręsti problemą, o ne dar labiau įkaitinti situaciją.
-Na, burokėliai labai stambūs… Ir druskos nesijaučia… O dar bulvės neišvirė, pusiau žalios…
Viskas, problemos esmė aptikta. Ir be jokių kelias dienas trunkančių „nekalbadienių”, dūsavimų, išdidaus, pasipūtusio slampinėjimo po namus. O viskas dėl to, kad nusprendėte neužpykti.
Pyktis nepadės surasti sprendimo, pyktis jūsų nesuartins, nepadės jums tobulėti dvasiškai. Jūs galite nusiminti, juk išties praleidote ne vieną valandą, stengdamasi pagaminti skanius pietus. Tačiau nusiminimas – tai kažkas išoriško, kažkas, ką galima įveikti. Tai kaip stalas, kuris staiga pasidengia dulkėmis. O jas galima be vargo nubraukti. O štai pyktis… Pyktis glūdi giliai viduje. Tai ratilai, kuriuos ant stalo išdegino karštas puodelis arbatos. Tai našta, kurią jūs nusprendėte tempti su savimi bent jau kelias artimiausias dienas. Jūs norite apsunkinti savo širdį? Jums tikrai šito reikia?
Išmokite nepykti. Neįsižeisti. Kontroliuokite savo protą, treniruokite jį. Jums nereikia pykti, jums reikia spręsti problemą. Padarykite šiuos žodžius savo devizu ir netrukus pastebėsite, kaip pradeda keistis gyvenimas. Jis išties pasikeis. Pamatysite.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…