Kaip depresija iškraipo realybės suvokimą

Jau savaitę tupiu įsmukusi į gilią depresiją. Tokiais periodais aš dažniausiai apsnūdusi, vangi, verksminga, prastai miegu, nors ir daug laiko praleidžiu lovoje. Ir tai anaiptol ne pilnas depresijos požymių sąrašas. Ištverti ją kur kas sunkiau nei paprastą liūdesį ar nuovargį. Negatyvus depresijos poveikis toks stiprus, kad išsikraipo realybės suvokimas.

Paprastai esu pakankamai protinga, racionali, mąstau lyg ir blaiviai. Tačiau depresijos būklėje sugebėjimas logiškai mąstyti ir blaiviai samprotauti pastebimai blogėja. Pradedu užsiciklinti į negatyvias mintis. Atrodo, kad viskas labai blogai ir geriau jau nebus. Tai, žinoma, netiesa, bet būtent tai aš jaučiu.

Šioje būsenoje dažnai sakoma, kad „depresija bando mus apgauti” ar kažką panašaus, tačiau man tokios frazės ne prie širdies. Depresija – tai liga, o ne klastinga pabaisa po mano lova. Medicininis šio reiškinio pavadinimas – kognityviniai iškraipymai. Ir jie labai dažni sergantiems depresija.

Tokių iškraipymų rūšių pakankamai daug. Išvardinsiu labiausiai paplitusius. Tai kas gi vyksta su mūsų realybės suvokimu depresijos metu?

Viską priimame pernelyg giliai į širdį. Pradedame priimti asmeniškai netgi visiškai su mumis nesusijusius dalykus ir kaltiname save už tai, dėl ko esame visiškai nekalti.

Ignoruojame visą pozityvą. Atmetame bet kokius pozityvius dalykus ir susikoncentruojame vien į negatyvą.

Mąstome pagal schemą „Viskas arba nieko”. Tokioje būsenoje pasaulį matome vien balta ir juoda spalvomis. Jokių atspalvių.

Pernelyg apibendriname. Darome skubotas išvadas apie žmones ar situacijas, nežinodami visų faktų. Jei vieną kartą nutiko kažkas blogo, reiškia būtinai kartosis iš naujo ir iš naujo.

Bet kokią problemą paverčiame katastrofa. Bet koks nemalonus įvykis mums yra blogiausia, kas mums apskritai galėjo gyvenime atsitikti.

Mus valdo emocijos. Pojūčius ir jausmus painiojame su objektyvia realybe, faktais. Ir kitaip negalime.

Pernelyg sureikšminame įvykių svarbą. Depresijos būsenoje dažniausiai iš musės išpučiame dramblį, kad ir apie ką eitų kalba.

Kabinėjame etiketes. Kalba eina ir apie nereikalingus apibendrinimus, ir apie emocingus tvirtinimus, tokius kaip „Aš nevykėlis!”

Kaltiname kitus. Anksčiau ar vėliau imsime kaltinti dėl visko ne tik save, bet ir kitus.

Kalbame ir galvojame apie tai, „kaip turi būti”. Susikoncentruojame į tai, kas ir kaip „turi būti”, o ne į tai, kas ir kaip vyksta iš tikrųjų.

Atsiranda kontrolės iliuzija. Pradeda atrodyti, kad kontroliuojame įvykius ir savo jausmus bei pergyvenimus, nors realybėje viso to nėra.

Klaidingai tikime teisingumu. Pradeda atrodyti, kad viskas pasaulyje pagrįsta teisingumu ir lygybe, nors taip yra anaiptol ne visada.

Atrodo, kad mūsų jausmai ir pergyvenimai niekada nepasikeis. Depresijos būsenoje atsiranda pojūtis, kad negatyvios mintys ir emocijos pasiliks su mumis visiems laikams.

Užgimsta visiškai kliedesingos mintys ir idėjos. Kalba eina apie iš anksto neteisingas ir klaidingas idėjas, kurias nesunku paneigti faktais. O išties rimti kliedesiai prasideda, kai depresija ima susilieti su psichoze.

Ką daryti, jeigu aprašytuose simptomuose atpažinote save? Gali padėti taip vadinama kognityvinės restruktūrizacijos technika. Reikės nustatyti jums būdingus realybės suvokimo iškraipymus ir pasitikrinti, ar atitinka visos tos mintys bei idėjos realybę. Sėkmingai kovai su depresija labai svarbu jausti užuojautą sau pačiam.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Dvi užuojautos rūšys

Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…

Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau

Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…

Apie meilę sau

Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *