Daugelis žmonių širdies gilumoje labiausiai trokšta, kad aplinkiniai elgtųsi su jais kaip su mažais vaikais: į klaidas žvelgtų kaip į vaikišką paišdykavimą, blogiausiu atveju – švelniai papriekaištautų, geriausiu – apskritai nepastebėtų, kad kažkas šalia kažką pridirbo, o į menkiausius pozityvius pokyčius reaguotų kaip į didžius žygdarbius. Tačiau būtent toks požiūris, mielas tėviškas atlaidumas, yra pats nepagarbiausias požiūris į žmogų ir jo dvasios potencialą.
Dauguma mūsų nepatyrė iniciacijos, kai tenka sąmoningai atsisveikinti su rausvaskruosčio kūdikio vaidmeniu, kartą ir visiems laikams prisiimant atsakomybę būti suaugusiu žmogumi. Daug kas iš mūsų liūdi ir apgailestauja dėl prarasto nerūpestingo gyvenimo, ilgisi amžinos motiniškos meilės, o kiti iš visų jėgų apsimeta, kad vaikystė nesibaigė.
Tokio suaugusio kūdikio meilė – tai „aš noriu tave praryti, tu labai skanus, tu man labai patinki”. Ir jeigu priešinatės, žmogus baisiai nustemba: „Kaipgi taip? Tu gi man patinki! Kaip tau gali nepatikti tai, kad man patinki?! Argi tau nereikalinga mano meilė? Kaipgi šitaip?”
Jam nėra akivaizdu, kad jis jus ryja, kadangi jam egzistuoja tik jo poreikiai. Jam skanu, reiškia jūs turite džiaugtis, kad jam skanu. Jeigu tai žindantis kūdikis – jo amžiui toks dalykas visiškai natūralus, bei jeigu žmogui 30-40 metų – čia jau psichinio vystymosi sutrikimas.
Trys veikiantys principai, kaip atsikratyti žmogaus, kuris mėgina jus vartoti:
- Pranešti, kad esate kvailas, nekompetentiškas, bejėgis ir visiškai jam nevertingas, kitaip sakant – nevalgomas;
- Paskandinti jį savo naudingume, kad persisotintų iki šleikštumo. Apsinuodys – daugiau niekada nesikreips į jus pagalbos;
- Nereaguoti į skambučius ir bandymus užmegzti kontaktą, neturėti jokių santykių.
Labai daug žmonių, nemokančių išsiaiškinti savo poreikių ir aiškiai juos apibrėžti bei parodyti kitiems, linkę kaltinti kitus, kad šie tuos poreikius slopina ir verčia gyventi pagal jų taisykles. Tai pagrindiniai požymiai, pagal kuriuos galima atpažinti infantilą – jis nepažįsta savęs ir kaltina dėl to kitus. Kiti žmonės jam yra pikti tironai, jis pats – auka.
Psichologiškai nesubrendę žmonės pastoviai gromuluoja savo poreikius ir jausmus: „Ach, kokie mano jausmai! Visi turi apie juos žinoti!”
Šiek tiek subrendę, pradeda suprasti, kad kiti irgi turi tokią pat laisvę, ir kad norint, jog į jų jausmus atsižvelgtų, jiems teks atsižvelgti į kitų jausmus. Tačiau kadangi infantilams ši mintis vis dar sunkiai suvirškinama, jie pradeda derėtis: „iš pradžių tu man, paskui aš – tau, jeigu gausis”. Ir kontroliuoja, kad neduok Dieve partneris nepažeistų šio kontrakto nė per milimetrą. Kitaip sakant, vaikų darželis tęsiasi.
Jeigu jiems visgi pasiseka suaugti, jie pradeda suprasti, kad jausmai – išimtinai jų asmeninis reikalas, jie neskirti manipuliacijoms su aplinkiniu pasauliu. Jausmų paskirtis – susiorientuoti pasaulyje, o ne jį paveikti.
Ir tada teks rinktis kitą sąveikavimo su žmonėmis būdą – elgtis su kitais taip, kaip norėtum, kad elgtųsi su tavimi. Reikia skubiai išsiaiškinti, ar prieinamas kitam žmogui toks santykių organizavimo būdas kaip bendradarbiavimas, ir darytis išvadas, ar verta tęsti santykius. Reikia pačiam savanoriškai priimti sprendimą atsisakyti kontaktų, jeigu jie negatyvūs, o ne versti per prievartą save tai daryti. Reikia pačiam tvarkytis su savo emocijomis, o ne versti kitus tai daryti. Ir dar daug įvairių „reikia pačiam”.
Turiu dvi priežastis nemėgti infantilių žmonių.
Pirma. Man nemalonu, kad jie atima laiką iš užsiėmusių žmonių. Kai tai savi vaikai vaikiškame amžiuje – vienas dalykas, o kai neišsivystę suaugusieji – visai kas kita. Ir net jeigu savi vaikai gali smarkiai nukamuoti, ką jau kalbėti apie suaugusius.
Antra. Žmonijos kaip visumos man labiau gaila nei atskirų žmonių, dėl to, jei ši infantilumo epidemija truks dar kažkiek metų, mes pražudysime ir planetą ir vieni kitus. Betvarkė pasaulyje puikiai atspindi tai, kas vyksta daugumos žmonių galvose: visiškas neatsakingumas ir palaidumas.
Aš turiu dukrą, ir jeigu savo gyvenimą jau įpusėjau, tai jai dar gyventi ir gyventi, ir man norisi, kad tiek ji, tiek jos būsimi vaikai šioje planetoje gyventų gerai. Dėl to man nenusispjauti, kokie žmonės ją supa, ir man ne vis viena, kas vyksta su planeta.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…