Kai supranti, kad dauguma tavo ankstesnių problemų buvo visiški niekai...

Galbūt tai netgi į gera. Vieną rytą pabusti ir suprasti, kad visą gyvenimą jaudinaisi dėl visiškai nesvarbių dalykų.

Tai, kas išties vertinga, niekada nesikeičia. O visa kita – viso labo primesti troškimai ir kančios dėl to, kad jie nebuvo įgyvendinti.

Pasirodo, žmogui nereikia nieko, išskyrus svarbiausia. O svarbiausia – tai artimi žmonės, įprastas, pats paprasčiausias maistas ir gyvenimas. Ir dar svarbu tu pats – žmogus, kuris bet kokiomis aplinkybėmis gali išlikti žmogumi.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Nejaugi būtinai reikia kažką prarasti, kad pradėtum pagaliau tai vertinti?

Kodėl vertinga tik tai, ko nėra? Kodėl nevertiname to, ko turime pakankamai?

Pavyzdžiui, duona. Daug jos turime, ar mažai – tai visada duona. Tačiau ji gali tapti brangesnė už auksą arba voliotis ant žemės, niekam nereikalinga.

Antroji pusė taip pat visada yra tas pats asmuo. Bet kai esi šalia, tai atrodo, tau šio žmogaus lyg ir nereikia. O kai išeina – sielvartas, koks sielvartas, mane palikooooooooooooo!

Vaikas. Na, vaikas kaip vaikas. Vargina. Painiojasi po kojomis ir gadina nervus. Bet ar yra kažkas brangesnio ir mielesnio tėvams, negu jų vaikas?

Taip pripratę prie gero, mes nemandagiai elgiamės su aptarnaujančiu personalu ir visais, kurie dirba žmonių labui.

Taip nuskriaudžiame gerus žmones ir išduodame ištikimus draugus.

Tiesiog nustojame pastebėti ir vertinti. Visus gerus dalykus imame laikyti savaime suprantamu dalyku.

Ir taip – viskame, su visais. Kol yra – niekas nepastebi, nevertina, netausoja, nejaučia jokio džiaugsmo, meilės ir dėkingumo.

Kartais reikia žmogų gerokai supurtyti, kad praregėtų, o jis iš tiesų praregės. Pamatys ir supras. Liausis rodyti visur nepasitenkinimą ir skųstis gyvenimu. Ir išmoks būti laimingu.

Tačiau yra ir tokių, kurie nesupras. Niekada. Tik dar labiau ant visko ir visų įnirš.

Išbandymuose ir sunkiose situacijose žmonės parodo savo esmę. Ir ne visada malonu į šią esmę žiūrėti.