Ką pasakys žmonės?

Kuo vadovaujatės gyvenime? Savo norais, galimybėmis ar baime, ką pasakys visuomenė? Ar jums svarbu, ką pasakys žmonės, ką jie pagalvos? Didžioji mūsų dauguma dažniausiai labai bijo kažką padaryti, atlikti, pasakyti vien dėl to, kad mus užvaldė baimė išsišokti, pasirodyti kvailais, būti pasmerktais, išprovokuoti paskalas. Ir viskas būtų daugmaž gerai, jeigu ta baimė nebūtų užgrobusi gyvenimo vairo, nekoreguotų mūsų likimų, neatimtų iš mūsų begalę jėgų ir energijos.

Patys pagalvokite – jeigu žmogus nesivysto, neišreiškia savęs, nepademonstruoja viso savo potencialo, nes jam labai svarbu, ką pasakys žmonės, tai jis juk visiškai sąmoningai tuščiai švaisto savo laiką, o kai kuriais atvejais apskritai degraduoja. Didžiąją gyvenimo dalį jis pergyvena, baiminasi, nerimauja, ar teisingai jį supras, ar nepasmerks. O mes esame ten, kur mūsų mintys. Dėl to, pergyvendamas, žmogus savanoriškai iššvaisto energiją jokio pagrindo neturinčioms abejonėms.

Bėda yra ta, kad aplinkiniai žmonės visada apie mus kažką galvoja ir visada suras dėl ko mus pasmerkti. Padarysite vienaip – pusė žmonių pritars, kita pusė – pasmerks. Padarysite – kitaip – pirmieji jus ims smerkti, antrieji – šūkaus iš susižavėjimo. Dėl to, jeigu jums svarbu, ką pasakys žmonės, turite suprasti, kad visiems geru būti neįmanoma. Nuo žodžio „visiškai”.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Mano gyvenime buvo situacija, kai labai pergyvenau, ką apie mane pagalvos. Ši baimė laikė mane įkalinusi nemėgstamame darbe, kuriam iššvaisčiau tris gyvenimo metus. Kiek kartų kaupiau drąsą išeiti ir pagaliau užsiimti tuo, kas teikia man malonumą, tačiau kiekvieną sykį sustabdydavo baimė. Pergyvenau, ką pasakys darbe, jeigu, nepateisinusi bendradarbių lūkesčių, imsiu ir išeisiu. Ir nesvarbu, kad mokėjo ten centus, nesvarbu, kad nebuvo skaitomasi su darbuotojų nuomone. Svarbu, ką žmonės pasakys. Baiminausi, ką pasakys artimieji, kurie taip svajojo, kad dirbčiau būtent tą darbą. Nusispjauti, kad maža alga ir šito darbo nemėgstu, svarbu – prestižas, stabilumas. Jaučiausi iš anksto kalta prieš visus. Tempiau gumą, kažko laukiau. O kai pagaliau pasiryžau ir pranešiau, kad išeinu, niekas nuo to nenumirė. Netgi ypatingai nenusiminė. Išėjai tai išėjai.

Kai įkvėpiau, pagaliau, oro pilna krūtine, kai pagaliau užsiėmiau mėgstamu darbu, susimąsčiau: o ko aš bijojau? Jei mane kas nors ir smerkė man už nugaros, tai man dėl to nei šilta, nei šalta. Juk aš dabar laiminga. Ir tai – svarbiausia. Man dabar baisu net pagalvoti – o jeigu taip ir nebūčiau pasiryžusi išeiti? Jeigu pasmerkimo baimė būtų privertusi ir toliau ten dirbti? Kas būtų tokiu atveju? Atsakymą žinau kuo puikiausiai. Aš, kaip ir dauguma žmonių, kiekvieną dieną paniurusi dūlinčiau į darbą, nekantriai laukčiau išeiginių, atostogų, pensijos. Kad bent šiek tiek pagyvenčiau savo malonumui. Taip ir praeitų gyvenimas.

O juk daugelis mūsų tikriausiai atsidūrė būtent tokioje situacijoje. Kai norisi kažką pakeisti gyvenime, tačiau baisu, ką žmonės pagalvos. Ir darome viską be meilės, be didelio noro, juk svarbiausia – ką žmonės pasakys.

Nejau rimtai norite taip nugyventi savo gyvenimą? Padėkite ant vienos svarstyklių lėkštės savo ateitį, jums skirtą gyvenimo laiką, visas tas galimybes, kurios jums atsiveria, o ant kitos – pasmerkimo baimę. Kas ką nusvers jūsų konkrečiu atveju?