Kartais mus palieka sunkią minutę, kai labiausiai reikia palaikymo. Būna, kad apskritai niekas neskuba į pagalbą ir žmogus lieka vienas, akis į akį su nelaime. Manote, toks žmogus pražus? Vargu. Įsijungia išgyvenimo instinktas, žmogus viską padarys, kad išgyventų. Atsiranda naujų resursų.
Vienas gydytojas pasakojo, kad greičiau pasveikdavo tie ligoniai, kuriais, kaip nebūtų keista, mažai rūpinosi. Niekas nenešė jiems apelsinų ir ananasų. Ir į lovą maisto nenešdavo. Žmogus pats atsistodavo ir kėblindavo į valgyklą. Ar bent iš lovos atsikeldavo ir valgydavo nuo spintelės. Valgyti juk reikia. Ir pasveikti reikia, sirgti šiais laikais nepigu. Reikia greičiau sugrįžti į darbą. Nes išlaikyti tą žmogų nėra kam. Jis pats visus išlaiko, namuose maži vaikai laukia. Ar seni tėvai. Ar katinas.
Jeigu jus paliko sunkią minutę, galbūt tai tik į gera. Daugiau šansų išsigelbėti ir pasveikti.
Ir štai tokie pacientai sparčiai taisėsi, nors dėmesio jiems skyrė labai mažai. Už juos niekas nemokėjo ir gėlių daktarams nedovanojo. Tačiau jie pasveikdavo greičiau už pasiturinčius, apgaubtus dėmesiu ir rūpestingumu. Pastariesiems ir palatas papuošdavo, ir televizorius atitempdavo, šiltesnes antklodes, pyragaičiais ir skanėstais lepino. Slauges jiems samdė…
O dar pastebėta, kad sustreikavus gydytojams, sumažėdavo pacientų mirtingumas. Keistas atradimas, tačiau būtent taip byloja keliose šalyse surinkta statistika. Streiko metu mirė vienetai, o ir sunkiai susirgdavo mažiau žmonių: visi žinojo, kad gydytojai nedirba ir pagalbos niekas nesuteiks. Ir organizmai mobilizuodavo papildomus resursus.
Keista žmogaus prigimtis, paslaptinga. Kol bloga situacija duoda naudos – dėmesio ir rūpestingumo pavidalu, ji gali ilgam užsitęsti ir netgi dar labiau pablogėti. O kai nėra kuo pasikliauti, žmogus atsistoja ant netvirtų, drebančių kojų ir slenka į valgyklą, ramstydamasis į sienas. Ar į tualetą. O paskui peržengia ligoninės ar bjaurios situacijos slenkstį – kojos silpnos, pats silpnas ir išblyškęs, bet peržengia.
Taip kad nieko baisaus, jeigu jus paliko. Ar jeigu nėra kam padėti. Turite daug resursų, kurie atsiskleidžia ekstremaliose situacijose: ligose, nelaimėse, prasidėjus rimtoms problemoms. Nėra kuo pasikliauti – nieko nepadarysi. Savimi pasikliauti galima visada. Ar savo angelu sargu. Ir po truputėlį stotis ant kojų.
O tie, kurie paliko – jie paskui sugrįš. Taip dažniausiai atsitinka. Kai pamatys, jog jūs vėl sveikas ir sėkmingas. Na o mums geriau grįžti pas tuos, kurie mus nuoširdžiai myli, kurie likę be mūsų verkė ir pergyveno. Laukė.
Kartais vienam išgyventi paprasčiau. Atsiranda proga perkainuoti vertybes. Atlikti širdies ir proto inventorizaciją…
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…