Maži vaikai, kurie bijo šunų, buvo paprašyti tiesiog 20 minučių per dieną stebėti, kaip berniukas linksmai žaidžia su šunimi. Ši demonstracija lėmė pastebimus baikščių vaikų reakcijų pokyčius. Po keturių „stebėjimo seansų“ 67% vaikų išreiškė pasirengimą lipti į maniežą su šunimi ir ten pasilikti, glamonėti gyvūną ir kasyti, net jei greta nėra suaugusiųjų.
Kai po mėnesio mokslininkai iš naujo įvertino šių vaikų baimės lygį, buvo nustatyta, kad pagerėjimas per tą laikotarpį neišnyko; faktiškai vaikai kaip niekad anksčiau noriai bendrauja su šunimis.
Antrojo tyrimo metu buvo padarytas kitas svarbus praktinis atradimas. Šį kartą buvo paimti vaikai, kurie ypač bijojo šunų. Siekiant sumažinti jų baimes, buvo naudojami atitinkami vaizdo įrašai. Jų demonstravimas pasirodė esąs toks pat veiksmingas kaip drąsaus berniuko, žaidžiančio su šunimi, demonstravimas realiame gyvenime.
O naudingiausi buvo tie filmukai, kuriuose buvo matyti keli vaikai žaidžiantys su savo šunimis.
Akivaizdu, kad socialinio įrodymo principas geriausiai veikia, kai įrodymą pateikia daugelio kitų žmonių veiksmai.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…