Gyvename išsdidirbinėjimų epochoje

Mokinukai vaikšto su moderniausiais išmaniaisiais, kurie iš esmės reikalingi tik verslininkams ir vietoje verslui skirtų programėlių siunčiasi žaidimus. Nususę pusvadybininkiai, gaunantys vos ne kiemsargio atlyginimą, važinėja verslo klasės džipais. Kaimo prastuoliai suorganizuoja milijonieriškas vestuves – 100 svečių, tonos alkoholio ir maisto, vos ne savaitę trunkanti šventė. Ir visa tai vien tam, kad pamatytų aplinkiniai. Kad „ne prasčiau nei pas kitus”. Kad pavydėtų.

Išsidirbinėjimai plinta kaip užkratas. Būtinumą puikuotis šiuolaikinė visuomenė diktuoja netgi tiems, kurie šito visiškai nenori. Jeigu tavo sūnus vienintelis klasėje neturi aifono, iš jo visi tyčiosis. Jeigu ofiso planktonas įdeda į Feisbuką nuotraukas su atostogomis kaime pas močiutę, o ne po palmėmis Maldyvuose – iš jo tyčiosis. O iš verslininkų jų aplinka reikalauja, kad jis važinėtų griozdišku džipu. Kitaip – kažkoks neteisingas, netikras verslininkas. Įtartinas subjektas.

Kuo pavojingi išsidirbinėjimai – visiems aišku. Pirmas dalykas – žmogus nukreipia savo pinigus ne savo paties ar šeimos labui, o niekam nereikalingam šlamštui. Įklimpsta į skolas. Antra – pradeda vertinti save pagal schemą „ką pasakys žmonės?” Savigarba tampa priklausoma nuo visiškai pašalinių žmonių nuomonės. Ir trečia – būtinybė „ne būti, o atrodyti” įsigraužia į protą ir tampa svarbiausiu gyvenimo tikslu.

Būtinybę išsidirbinėti visuomenė įperša žmogui tam, kad galima būtų pardavinėti niekam nereikalingas prekes ir paslaugas. Kad galėtum masiškai brukti niekam nereikalingus daiktus, būtina įtikinti aukas, kad turėdamos tuos daiktus, jos bus „kietos”.

Kad neužsikrėstume išsidirbinėjimo manija, reikia atsikratyti priklausomybės nuo pašalinių svetimų žmonių nuomonės. Ir jeigu mums bus nusispjauti, ką apie mus galvoja kiti – iškart pastebėsime, kad pagarbos aplinkinių akyse nė kiek nesumažėjo, greičiau atvirkščiai.

O jei švaistysime pinigus ir laiką ne išsidirbinėjimams, o papildomai saviugdai, po tam tikro laiko pastebėsime, kad aplinkiniai ir be madingo šlamšto turi pakankamai priežasčių mums pavydėti. Toks kelias keičia mąstymą ir priartina jį prie… prie sėkmingų žmonių mąstymo būdo. Taip, taip, tų pačių įžymybių, kuriuos taip daug kas nesėkmingai stengiasi mėgdžioti.

Išties sėkmingas ir pilnavertis žmogus niekada nekels savo reikšmingumo kitų akyse – su saviverte jam ir taip viskas gerai. Jis nesigiria daiktais, nesielgia su aptarnaujančiu personalu kaip chamas, nekelia savo statuso, žemindamas stovinčius ant žemesnių socialinių laiptų pakopų.

Nes sėkmingas žmogus žiūri ne į apačią, ne į tuos, virš kurių iškilo, o į viršų, į tuos, iki kurių jam norisi priaugti. Ir jis supranta poreikį pastoviai vystytis ir tobulėti. Šitaip mąstant ir šitaip gyvenant, visi išoriški sėkmės atributai atsiras jo gyvenime savaime, tik jie tokiam žmogui jau nebebus vertybės. Jo vertybės bus nepalyginamai rimtesnės ir tobulesnės.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Dvi užuojautos rūšys

Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…

Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau

Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…

Apie meilę sau

Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *