Kaip sako liaudis: „Gerais norais pragaras grįstas”.
Ką slepia noras padėti artimam žmogui?
Siekį perdaryti patį žmogų, įpiršti jam savo požiūrį, auklėti jį, mokyti,
Nereta situacija, kai žmogui pasisekė save pakeisti, baigus kokius nors kursus ar susidomėjus dvasiniais dalykais, ir dabar jam baisiai knieti būtinai pakeisti ir visus aplinkinius.
Žmogus mato nemalonias situacijas kito gyvenime ir yra šventai įsitikinęs, kad supranta tų nemalonumų priežastis. Ir jam norisi priversti kitą žmogų pakeisti savo gyvenimą, juk artimam žmogui taip blogai. Jis įsitikinęs, kad jo šviesūs ir nuoširdūs ketinimai yra ne kas kita, kaip noras padaryti artimojo gyvenimą geresniu, palengvinti jo kančias.
Būtent dėl šių priežasčių – iš kilnumo, širdies gerumo – daug kas puola „gelbėti”, nuoširdžiai tikėdami, kad išties teikia pagalbą.
Bet jeigu pažvelgsime į šį klausimą giliau, realybė tokia, jog iš tikrųjų jie daro vien žalą, tiek artimam žmogui, tiek patys sau.
Savo požiūrio į gyvenimą brukimas kitam žmogui – labai klastingas bruožas, kuris gausina gyvenimiškas problemas, veda į emocinius sprogimus, sveikatos sutrikimus, sugadina santykius su aplinkiniais.
Šiame straipsnyje panagrinėsime tris klausimus.
- Kodėl geri darbai baigiasi liūdnomis pasekmėmis?
- Kodėl padėdami kitiems, mėgindami pagerinti jiems gyvenimą, susigadinate gyvenimą sau?
- Kaip tarpusavyje susijusios sąvokos „pagalba” ir „žala”?
Pasirūpinkite savimi, o ne pulkite gelbėti pasaulio
Galbūt jums atrodo, kad reikia kažką gelbėti, galbūt norite apsaugoti nuo bėdos visą pasaulį. Tačiau viskas, ko nori tasai pasaulis – kad jūs pats būtumėte laimingas.
Geriau susikoncentruokite į save ir užsiimkite nuosavu gyvenimu. Padarykite jį laimingu. Aplinkiniai pamatys jūsų pasiekimus – ir patys aplink jus susiburs, panorę sužinoti, kaip jums tai pavyko.
Kai žmogus negauna pakankamai teigiamų emocijų ir pasitenkinimo gyvenimu, jis į viską reaguoja agresyviai, vertina viską, kas vyksta, labai dramatiškai.
Toks žmogus neturi resursų, jis niekam negali padėti. Ne dėl to, kad nejautrus ar abejingas, o dėl to, kad jis neturi ką duoti, kuo dalintis.
Neįmanoma pasidalinti tuo, ko patys neturime. O jeigu ir turite kuo pasidalinti iš paskutinių jėgų, tai tokia pagalba bus nekokybiška, nes joje jau iš pat pradžių slypi silpna ar neigiama energija.
Jeigu aptikote savyje gelbėtojo bruožų – puiki proga pradėti rūpintis savimi.
Liaukitės gyventi dramatizme
Kaip taisyklė, jūsų pagalba artimiems žmonėms baigiasi tuo, kad įklimpstate į pykčius, nuoskaudas, pretenzijas.
Dažnas pavyzdys, kai tėvai įlenda su savo „gėriu” į vaikų gyvenimą, o paskui laukia už tą įsikišimą dėkingumo. Skundžiasi, kad vaikas dėl kažkokių keistų ir nesuprantamų priežasčių visiškai neįvertino jų kilnios pagalbos.
Tokiame tėvų elgesyje esama ir dar vieno aspekto. Vaikai įpranta prie situacijos, kai tėvai patys lekia į pagalbą, neprašomi, be jokios jų, vaikų, iniciatyvos. Jie nesimoko išsakyti savo norų, dėl to iš aplinkinių lauks pagalbos kaip savaime suprantamo dalyko. Dėl ko jų laukia nusivylimas ir įsitikinimas, kad pasaulis yra žiaurus.
Vienas dalykas, kai siūlote pagalbą ir visiškai kas kita, kai lendate su neprašyta pagalba.
Ar reikalinga ta jūsų pagalba? Ar pasirengęs žmogus ją priimti?
O gal čia jūs pats nusprendėte, kaip būtent bus geriau kitam žmogui ir puolėte daryti jam gera?
Leiskite žmonėms eiti savo keliu
Nelaukite, kad artimieji įvertins jūsų pastangas. Jeigu jūsų gyvenime vyksta kardinalūs pokyčiai, žmonės patys atkreips į jus dėmesį.
O štai kada brukate savo nuomonę ir įrodinėjate, kad esate teisus, o kitas žmogus – ne, šiuo atveju jūs paprasčiausiai tenkinate savo savimeilę svetimo žmogaus sąskaita. Jus skatina išpuikimas: „Aš žinau, kaip reikia gyventi”, „Aš tave išmokysiu, kaip reikia daryti”, „Aš geriau žinau, ko tau reikia”.
Pirmas dalykas – šitaip jūs demonstruojate, kad negerbiate to žmogaus, nevertinate jo teisės tobulėti taip, kaip jis pats nori, neleidžiate jam padaryti klaidos, kurią padaryti jis turi pilną teisę.
Parodykite pagarbą žmogui, leiskite jam pačiam tvarkytis. Netgi tada, kai esate tvirtai įsitikinęs, kad jis gyvenimą tvarko neteisingai. Kad jam nekomfortiška gyventi taip, kaip gyvena.
Antras dalykas – visa tai sukelia jums nemalonias pasekmes. Net jeigu žmogus iš pažiūros su jumis sutinka, širdyje lieka nuosėdų, kurios įtakos tolimesnius jūsų santykius. Kai brukate savo nuomonę ir įrodinėjate, kad žmogus neteisus, jūs neigiate jo sugebėjimą gyventi.
Jūs prarandate jėgas, švaistote savo energiją kitų žmonių įtikinėjimui, kad jie neteisūs. Ir vagiate jėgas iš kitų žmonių, nes nesuteikiate jiems šanso atsiskleisti ir eiti savo keliu, savo vystymosi tempu ir ritmu.
Jeigu visgi pavyks priversti aplinkinius gyventi pagal jūsų nurodymus, artimieji paprasčiausiai pasiklys tuose svetimuose standartuose.
Kodėl vaidinate gelbėtojo vaidmenį
Žmogus linkęs manyti, kad rūpinasi kitais iš meilės.
Tačiau meilė nesuderinama su nepasitenkinimu meilės objektu, su pretenzijomis, prievarta jo adresu.
Žmogus negali leisti būti kitiems netobulais, jeigu šito neleidžia pats sau. Žmogus smerkia kitus, jeigu smerkia pats save. Klaidos gyvenime neišvengiamos ir negalima dėl jų kaltinti nei savęs, nei kitų.
Rūpestis, kurį rodo žmogus – tai bandymas kompensuoti kažkokią savo paties klaidą. Padėdamas kitam, žmogus sprendžia kažkokias savo asmenines problemas arba bėga nuo betvarkės savo paties viduje. Juk žymiai lengviau kapstytis svetimuose gyvenimuose, negu pripažinti, kad tu pats esi netobulas.
Kai žmogus moka vertinti pats save, pradingsta poreikis įsitvirtinti gyvenime ir savo paties akyse skaitant pamokslus kitiems.
Į ką atkreipti dėmesį, jeigu kyla noras gelbėti kitus
-
Toks žmogus pastoviai pastebi ir bado pirštu į menkiausias kitų žmonių klaideles, kurios sukėlė nemalonumų gyvenime. Santykiuose tai pasireiškia, kai kažkas kažkur suklydo ir žmogus pastoviai jam apie tai primena, be paliovos priekaištauja ir prikaišioja, galbūt netgi praėjus daug metų.
-
Žmogus pastoviai cituoja malonius žodžius ir komplimentus, gautus savo adresu. Taip atsitinka, kai jis susidorojo su problema sudėtingoje situacijoje, kai kažkas jam gavosi padaryti gerai, ir jis apie tai garsiai kalba kitiems žmonėms. Tai ne kas kita, kaip pastangos įtvirtinti savo teigiamą įvaizdį pagyrų savo adresų dėka.
-
Kai žmogus pokalbyje elgiasi taip, kad paskutinį žodį visada turi tarti jis.
-
Kai žmogus pastoviai pertraukia kitus pokalbio dalyvius.
-
Kai žmogus apkrauna kitus savo dideliais lūkesčiais. Savo viduje jis tvirtai žino, kaip turi elgtis aplinkiniai vienoje ar kitoje situacijoje. Ir jeigu žmonės nepateisina šitų lūkesčių, elgiasi visiškai kitaip, savaip – visa tai sukelia nusivylimą ir išprovokuoja didžiules pretenzijas aplinkinių adresu. O tai labai smarkiai atsiliepia tokio žmogaus santykiams su aplinkiniais.
Troškimas perdaryti kitus ir pagerinti jiems gyvenimą, susijęs su jūsų kritika artimųjų žmonių adresu. Kadangi jie, jūsų supratimu, gyvena neteisingai, elgiasi neteisingai, daro visai ne tai, ką reikia daryti. Kai tik jūs pradedate kažką kritikuoti, jūsų širdis užsidaro.
Širdis – tai jūsų sugebėjimas mylėti, priimti save ir kitus žmones, mokėti megzti ir palaikyti santykius su aplinkiniais.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…