Erichas Fromas: daugumai žmonių lygybė reiškia vienodumą

1958 metais žymusis psichoanalitikas ir socialinis kritikas Erichas Fromas papasakojo per amerikiečių televiziją, kodėl nustojome jausti meilę, nekenčiame savo darbo ir esame priversti pardavinėti save kaip daiktus turguje.

***

Vartotojiškas troškimas gyventi gerovėje ir gausoje išmušė žmoniją iš teisingo kelio. Mes pradėjome dominuoti gamtos atžvilgiu – prekių gaminimas tapo savitiksliu, kaip ir nesiliaujantis begalinis turtų kaupimas. Jeigu paklausite amerikiečio, kaip jis įsivaizduoja rojų, jis greičiausiai papasakos apie beribį supermarketą, kur kiekvieną dieną pasirodo naujos prekės ir tu turi pakankamai pinigų, kad visa tai nusipirktum.

Dar daugiau visko – mūsų Telegrame

Žmogaus darbas prarado didžiąją dalį prasmės. Žmogus neturi su juo nieko bendro ir dažniausiai tėra viso labo masinės sistemos elementas. Daugelis žmonių neapkenčia savo darbo, kadangi jaučiasi patekę į spąstus – didžiąją dalį energijos eikvoja tam, kame neįžvelgia jokios prasmės. Pardavėjai bruka pirkėjams beprasmiškas prekes, kurias būtina platinti, netgi jei jos nereikalingos pirkėjui, kuris už tą įkyrumą pardavėjo nekenčia.

Rinkos sistema prasiskverbė ir į mūsų asmeninę sferą. Mūsų bendravimas panašus į mainymąsi daiktais turguje. Tarnautojai, visi, kam tenka manipuliuoti žmonėmis, simboliais ir žodžiais – priversti pardavinėti savo asmenybę. Šių žmonių vertę lemia ta kaina, kurią pasirengusi užmokėti rinka. Jeigu jie tampa nepaklausūs – metami lauk ir pasilieka akis į akį su savo nepilnavertiškumu.

Meilė tapo retenybe. Mes apgaubėme save sentimentalumu, įsimylėjimais, atsiduodame meilės iliuzijai, nepatirdami tikrų, gilių jausmų. Taip yra todėl, kad kasdien turime reikalą su daiktais ir susirūpinę pasisekimu, pinigais, priemonėmis tikslams pasiekti. Kad būtų užtikrintas vartotijiškos visuomenės darbas, mes sukūrėme labai išsilavinusių, protingų žmonių klasę. Tačiau savo viduje visi jie beprotiškai išsekę ir ištuštėję.

Mūsų realios vertybės vis dažniau prieštarauja įsivaizduojamoms. Daugumai žmonių lygybė – tai suvienodėjimas, ir tu tampi nepilnaverčiu, jeigu išsiskirsi iš minios. Realybėje gi lygybė yra tai, kad žmogus negali būti priemone kito žmogaus tikslams pasiekti. Kiekvienas iš mūsų šiame pasaulyje yra unikalus ir turintis savo paskirtį.

Mūsų laimės supratimas neturi apsiriboti nežabotu vartojimu. Laimė turi tapti tikrų, intensyvių, kūrybiškų santykių, jautrumo sau, gamtai, kitiems žmonėms rezultatu. Laimė nereiškia, kad negali būti liūdesio. Žmogus gali jausti ir liūdesį – svarbiausia, kad jis reaguoja.