Blogiausia ir kenksmingiausia, ką galime sau padaryti – tai apgaudinėti. Patys save. Kai apgaudinėjame kitus – ne taip baisu. Juk žinome, kokiu tikslu apgaudinėjame. O štai su savimi žymiai sudėtingiau. Teks susidurti su pasekmėmis. O saviapgaulės pasekmės dažniausiai būna labai skausmingos.
Saviapgaulė – tai tikėjimas tuo, kas iš tikrųjų mums netinka ir yra netiesa. Pavyzdžiui, aš nuoširdžiai tikiu, kad mėgstu morkas, juk jos tokios naudingos. Iš tikrųjų man jos visiškai neskanios ir netgi kelia pasibjaurėjimą. Valgau ir kankinuosi. Pelės badėsi, verkė, bet ir toliau graužė kaktusą…
Užsiimti saviapgaule naudinga dėl to, kad galėtum guostis mintimi, jog kontroliuoji savo gyvenimą. Patikėjai kažkuo – ir viskas. Tai tarsi ir išsipildė. Lyg ir. Juk kontrolė iliuziška. Laikui bėgant tiesa vis tiek išplauks į paviršių.
Saviapgaulė – bjaurus dalykas dar ir dėl to, kad prieš ją kovoti galima tik savarankiškai. Bet kokie kitų žmonių argumentai bus nuvertinami ir atmetami. O tikėjimas susigalvota iliuzija nuo to tik sustiprės.
-Petrai, tu kiekvieną dieną pampi alų. Tai jau panašu į alkoholizmą.
-Niekai! Bet kuriuo momentu galiu mesti!
Demaskuoti saviapgaulę gali tik pats žmogus. Kai sukaups drąsos.
Drąsos pripažinti, kad gyvenimo kontrolė yra ribota. Kad prieš kai kuriuos dalykus esi bejėgis.
Ir dar reikia patikėti savo tiesa. Pavyzdžiui, kad disertacijos apgynimas – tai ne gyvenimo prasmė. Kad pasitraukti iš situacijos – nereiškia nustoti galvoti apie ją ir gyventi joje. Kad nutraukti santykius – nereiškia juos užbaigti. Kad pasidaryti plastinę operaciją – nereiškia pasijausti gražiu. Pasakyti „nekenčiu” – nereiškia nustoti mylėti…
Kai yra galimybė pripažinti savo tikrąją tiesą, atsiveria visiškai naujo horizontai, visiškai nauji gyvenimo lygmenys, kurie anksčiau buvo užrakinti. Juk tada susifantazuotos oro pilys tampa visiškai realia trobele, su realiomis durimis, langais, kaminu ir arbatinuku ant stalo. Galbūt toji trobelė ne tokia patraukli, bet užtat tikra ir reali. Jums kokia arbata skanesnė – sufantazuota ar reali?
Su turima tiesa apie save jau galima kažką nuveikti. Čia kaip tik ir bus toji kontrolė bei įtaka, kurios mes taip trokštame. O su iliuzijomis nepadirbėsi – tai tik vaizdiniai, be jokio skonio, spalvos ir įsikūnijimo. Galima tik stovėti vienoje vietoje ir spoksoti į ją. Niekur nejudant. Ir skrandyje, kaip ir anksčiau – tuščia.
Realioje gi trobelėje jums jau šilta, jauku, smagiai kunkuliuoja arbatinukas.
Ištikimybė sau tikram ir realiam – labai vertinga savybė, kurią iš mūsų atima vaikystėje. Kokiu tikslu? Bet juk tu tikrasis ir realusis (spuoguotas, su trejetais už matematiką) gali būti negražus ir nepatogus savo tėvams (juk tai mūsų vaikas, privalome juo didžiuotis!). O paskui tampame negražiais ir nepatogiais patys sau.
Gėda gyventi tokioje sukrypusioje lūšnelėje, didžiulis pažeminimas, kai kosminiai lavai jau seniai naršo visatą, o draugelis nusipirko apartamentus Italijoje. Draugauti su tavimi tokiu, lūšnos gyventoju, niekas nepanorės! Skubiai apgauk save ir pasakyk, kad tai pilis, o ne lūšna, tiesiog kol kas tu ją remontuoji, dėl to ir sukrypusi…
Kaip nebūtų gaila, saviaupgaulė apgina labai neilgam.
„O juk karalius – nuogas!” Visada atsiras tokių, kurie pastebės teisybę.
Geriau padaryti tai pirmam.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…