Kartais labai norisi laikyti atsitiktinumą tiesiog paprastu sutapimu, tačiau nesigauna. Atleiskite už išsireiškimą, tačiau sutapimai nesutampa… Nemalonumai ištinka visus, klausimas čia kitas – kodėl jie ištinka? O jie turi savo priežastis, kurias pašalinę, atsikratysime ir nereikalingų problemų. Pradėkime nuo to, kad atsitiktinumų nebūna.
Pasaulyje egzistuoja konkreti tvarka, jis turi savus dėsnius, kuriems paklūsta viskas, kas vyksta. Šių dėsnių nežinojimas, neigimas ar atsisakymas juos pripažinti nuo atsakomybės neišvaduoja ir pačių dėsnių nepanaikina.
Galima teigti, kad gyvenimas veikia mokyklos principu. Gyvenime mes turime įgyti išminties, sužinoti gyvenimo dėsnius ir gyventi, jų laikydamiesi, štai tada galima bus džiaugtis kiekviena gyvenimo akimirka.
Mes gyvename uždaroje sistemoje, kurioje visos jos dalys tarpusavyje susijusios ir viena kitą įtakoja, dėl to nėra jokių atsitiktinumų ir visi mūsų veiksmai turi savo pasekmes. Ką skleidi aplink save, tą gauni pats. Ką pasėsi, tą ir pjausi. Tau sugrįžta tik tai, ką duodi ar padarai kitiems. Iš čia – jau prieš tūkstančius metų išmintingų senolių pastebėtas dėsnis: „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad darytų su tavimi”.
Kodėl taip sunku tai suprasti? Todėl, kad gyvenimas ištęstas laike ir bumerangas atskrenda atgal ne iš karto. Jam reikia laiko nulėkti iki galutinio taško ir sugrįžti. Ir kol jis skrenda, jums sugrįžta kiti bumerangai, paleisti anksčiau. Kadangi protas negali pastebėti priežasties-pasekmės ryšio, mes nesuprantame, kad atsitiktinumų nebūna.
Viskas susiję ir vyksta pagal konkrečius dėsnius.
Būtina suprasti, kad mus ištikusios bėdos – ne Dievo ar Likimo bausmė, o mūsų pažeistų dėsnių, pagal kuriuos gyvuoja visas pasaulis, rezultatas.
Paprasčiau kalbant – aš pats esu savo nelaimių kaltininkas.
Pripažinus šį faktą (aš atsakingas už tai, kas su manimi vyksta), atsiranda galimybė dvasiškai augti: mokytis iš savo klaidų, jas ištaisyti ir siekti aukščiausio tikslo – laimės.
Dėsniai, apie kuriuos kalbame, yra absoliučiai harmoningi ir teisingi, nors mūsų egoizmas kartais neleidžia to suprasti. Būtent tu esi viso to, kas su tavimi vyksta priežastis. Tau būtina suprasti, ką jaučia kitas žmogus, kai su juo pasielgi vienaip ar kitaip. Ir dėl to atsiduri panašioje situacijoje, į kurią įstūmei kitą, bumerangas sugrįžta. Ir tik tu vienas, savarankiškai gali įgyti išminties ir gauti gyvenimiškų „kursų” baigimo sertifikatą – laimės jausmą. Būtent taip veikia šitas pasaulis.
Įsižeisti ar pykti ant nemalonaus žmogaus – klaida, maitinanti mūsų Ego negatyvu. Šiuo atveju joks dvasinis augimas neįmanomas arba smarkiai sulėtėja. Kitas žmogus, per kurį mums atkeliavo nemalonumas, nėra šio nemalonumo šaltinis, jis viso labo įrankis. Per šį žmogų Gyvenimas ar Likimas parodo jūsų paties klaidas, prašo, kad susimąstytum, suvoktum, ką darai ir pasidarytum reikalingas išvadas. Jeigu nebūtų to žmogaus, tau atsiųstų kitą, tačiau situacija susiklostytų lygiai tokia pati.
Iš nemalonumų reikia mokytis. Jeigu tik, žinoma, nenorime vis iš naujo ir iš naujo kristi į tas pačias duobes.
Jeigu vienas ir tas pats nemalonumas iš naujo ir iš naujo ateina į mūsų gyvenimą, reiškia Gyvenimas stengiasi mus kažko išmokyti, o mes vis nesimokome ir nesimokome. Nemąstome, neanalizuojame, siuntame, kaltiname kitus, teisingų išvadų nedarome ir toliau krečiame kvailystes.
Dėl to gyvenimas priverstas mokyti mus vis sunkesnėmis ir netgi žiauresnėmis situacijomis. Taip galima nueiti labai toli – iki ligų ir tragedijų.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…