Atkaklumas kaip skurdaus proto požymis

Pradžiai išsiaiškinkime sąvokas. Protas man yra žmogaus sugebėjimas pasidaryti išvadas iš situacijos bei savo vaidmens joje ir pakeisti elgesį bei požiūrį į tokias situacijas ateityje. Arba, jei dar trumpiau, protas – tai sugebėjimas surasti problemos priežastį ir ją pašalinti. Išvada: protas pasireiškia per žmogaus poelgius.

Esu linkęs skirstyti žmones į tris kategorijas:

  • Pirmieji nesugeba prisipažinti net sau patiems, kad kažko neišmano toje srityje, kurioje iškilo problema ir būtent dėl to ten ir problema ir iškilo, atvirai kalbant. Dėl savo bėdų jie kaltina visus aplinkui. Jie infantilūs;
  • Antrieji – teoretikai. Prisipažįsta, kad problemą sukėlė jų neišmanymas ir pradeda šviestis, problemos sprendimą pakeisdami žiniomis ir aiškinimais, kad aš esu štai toks ir dėl to turiu problemų. Tarpinė būsena;
  • Tretieji – praktikai. Ieško specialisto, kuris gali išspręsti problemą. Būtent jie, mano supratimu, turi protą. Suaugę, atsakingi už savo gyvenimą žmonės.

Daug kartų pastebėjau, kad į klausimą „Kodėl tu tai darai?” žmogus atsako: „Todėl, kad…” Tipiškas sąvokų sukeitimas, kurio priežastis yra tai, jog žmogus nesupranta kuo skiriasi priežastis (motyvai ir stimulai) nuo veiklos tikslo. Žmonės nesupranta skirtumo tarp Kodėl ir Kokiu tikslu. O jeigu nėra motyvo ir, juo labiau, veiklos tikslo, tai ir pati veikla, kaip taisyklė, nuslopsta. Stimulo ilgam neužteks.

Ir aš nesuprantu, kuriems galams žmonės renkasi kančias? Kodėl ir toliau „graužia kaktusą”, jeigu tai jiems teikia skausmą?

Apskritai paėmus, atsakymą į klausimą „Kodėl?” aš turiu – žmonėms patinka kentėti. Tačiau pats faktas, kad kentėjimas pasirenkamas vietoje laimės, veda mane į aklavietę. Žmonėms nebėra daugiau apie ką pasikalbėti, jei nėra kuo vienas kitam pasiskųsti?

Jei susitinka du protingi žmonės, jie gali paversti bendravimą dar produktyvesniu ir gilesniu, gali kartu ieškoti kančių priežasties ir ją pašalinti. Štai jums ir bendri interesai bendravime, kurių visi taip ieško. Tai kur kas turiningiau, nei sutampantis skonis, pavyzdžiui.

O atsakymo į klausimą „Kokiu tikslu reikia kentėti” apskritai nėra, nes kenčiantys žmonės dažniausiai neranda gyvenimo prasmės. ir dėl to kenčia.

Gyvenimo prasmės, kaip abstraktaus reiškinio, nėra ir būti negali. Prasmę žmogus gali suteikti savo gyvenimui tik pats, tačiau norint tai padaryti, reikia pradėti galvoti ir veikti.

Kai sutinku žmones, kurie iš naujo ir iš naujo lipa ant to paties grėblio ir „graužia kaktusą”, kai atkakliai nieko nedaro ir argumentuoja neveiklumą, kad „aš štai toks esu”, „priimkite mane tokį, koks esu” ir panašiai, diagnozė man jau aiški – nesugebantis pasimokyti iš klaidų, kadangi neturi proto.

Jei lauki, kad tave priims tokiu, koks esi, reiškia, esi tingus skuduras. Nes „toks, koks esu”, kaip taisyklė, labai liūdnas ir apgailėtinas reginys. Reikia keistis. Dirbti su savimi. Tačiau aš gerbiu pasirinkimo laisvę, dėl to paprasčiausiai palieku tokius žmogėnus ramybėje.

Puikus receptas, beje, ir tiems, kuriuos kankina vienatvė ar meilė be atsako.

Nepretenduoju į galutinę ir neginčijamą tiesą. Nieko niekam nesiruošiu įrodinėti, tiesiog pasidalinau mintimis. Su dideliu malonumu perskaitysiu ir kitų žmonių mintis.

Šaltinis



Naujienos iš interneto

Dvi užuojautos rūšys

Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…

Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau

Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…

Apie meilę sau

Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *