„-Žinote, kas baisiausia senatvėje?
-Kas?
-Tu tampi nematomas. Kol jaunas, esi gražus, bjaurus, stiprus, patrauklus, baisus, seksualus… Sulig amžiumi visa tai išnyksta. Tu tampi viso labo eiliniu senuku. Tampi nematomu. Perregimu…” (© „Grynai angliška žmogžudystė”)
Taip ir yra. Vienintelis individualus močiutės ar senelio bruožas – tai amžius. Atkreipkite dėmesį, apie senus žmones nesakoma: jis – inžinierius, ji – buhalterė. Sakoma: jam – 76, jai – beveik 80…
Pasiekus tam tikrą amžių, žmonių, kurie pažįsta senuką, kurie žino, kuo jis buvo, ką moka, ką mėgsta, kaip gyvena, skaičius staigiai mažėja. Draugai, kolegos arba jau mirė, arba tapo nelabai mobiliais. Jie išeina iš namų tik į artimiausią parduotuvę ir nebesutinka vienas kito.
Vaikai kartu su visu savo bendravimo ratu išėjo gyventi atskirai į kitą miesto galą ir myli tėvus tik per telefoną. Senuko privažiavimą daugiabučiame name kažkaip nepastebimai užpildo nauji kaimynai. O ir parduotuvėse pažįstamų pardavėju beveik nebeliko.
Nauji kaimynai apie senukus beveik nieko nežino – buto numeris, amžius, ir viskas. Du skaičiai. Kam įdomūs skaičiai? Geriausiu atveju padės parsinešti krepšį, pastatys jį prie durų ir nueis. O kas vyksta už durų – kam tai įdomu?
Mes dažnai net nesusimąstome, koks vakuumas supa mūsų senstančius tėčius ir mamas. Nesuprantame, kodėl mama penkis kartus per dieną skambina telefonu mums į darbą, smarkiai tuo trukdydama. Kodėl tėtis reikalauja ataskaitos apie tuos dalykus, kurie jo visiškai neliečia… Seni žmonės paprasčiausiai nori, kad būtų bent vienas žmogus, kuris atpažintų juos iš balso. Štai ir skambina, bijodami prarasti šią paskutinę giją. Skuba pasinaudoti, kol ji dar nenutrūko.
Užaugau dideliame daugiabučiame name. O privažiavime gyveno mūsų „močiutė”. Ne mano konkrečiai, o tiesiog močiutė. Visas privažiavimas naudojosi jos paslaugomis. Jai tėvai palikdavo raktus vaikams, kurie grįždavo namo iš mokyklos, kai tėvai dar būdavo darbe. Raktus dėliojo ant jos staliuko koridoriuje. Dėjo šalia ir raštelius su vaikams skirtais nurodymais ar priminimais. Juk vaikai amžinai viską pamiršta, o telefonus namuose turėjome ne visi.
Raktus močiutė visada atiduodavo su palinkėjimais ir pamokymais. Mano draugui, liesam kaip pieštukas, visada primindavo, kad nepamirštų papietauti. Man pačiam griežtai įsakydavo iškart, kai tik pareisiu į namus, nusiimti uniformą, persirengti normaliais drabužiais, o pusę trečios „eiti į muziką”. Mokiausi tada muzikos mokykloje. Ji žinojo apie mus daugiau, nei mūsų nuosavi tėvai. Ir vakare jiems atsiskaitydavo. Kažkam saga atitrūko, va šitas sugrįžo namo iš mokyklos be kuprinės, o anas…
Močiutė gyveno antrame aukšte. Vasarą, tingėdami kilti į savo aukštus, dažnai užbėgdavome pas ją iš kiemo: „Galima atsigerti?! Ir močiutė dalykiškai, oriai atnešdavo mums pilną puodelį be galo skanaus vandens iš čiaupo.
O paskui mes paaugome. Tėvai jau nebijojo, kad pamesime raktus mokykloje. Išmokome patys pasigaminti sau pietus. Močiutė pasidarė nebereikalinga. Dėl to net nepastebėjome, kaip ji išnyko.
O dabar, štai, pagalvojau, kad aš netgi nepamenu, kuo ji buvo vardu…
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…