Vis dar pergyvenate, ką pasakys žmonės? Nerimaujate dėl to, ką apie jus kalba kiti? Apima tikras siaubas, kai įsivaizduojate jums skirtus kitų žmonių priekaištus?
Ne pats maloniausias dalykas gyvenime, tiesa? Kai visą laiką rūpi svetima nuomonė, mes pamirštame saviškę. Ir čia jau nebe juokai. Juk jūs išduodate patį svarbiausią žmogų savo gyvenime – save.
Jeigu trumpai ir aiškiai, vyksta štai kas:
-
Žmogus tampa priklausomas nuo svetimos nuomonės;
-
Nustoja pasitikėti savimi;
-
Turi labai žemą savivertę;
-
Nustoja save mylėti.
Ir dėl to yra priverstas pastoviai klausinėti kitų, ką jie apie jį galvoja. Kaip žiūri į vienokį ar kitokį jo sprendimą ir t.t.
Užduokite sau klausimus: „Ar laukiu pašalinių žmonių įvertinimo, ar tai būtų pagyros, ar kritika? Ar galiu be to išsiversti? Ar esu pajėgus savarankiškai priimti sprendimą?” Jeigu atsakymas teigiamas, tai jūsų gyvenimo normaliu nepavadinsi. Švelniai tariant, nuolatinis stresas ir nuolatinė įtampa – ne pats sveikiausias dalykas gyvenime. Ir geruoju tai nesibaigs.
Kaip dar gali pasireikšti šis sindromas? Štai pavyzdžiai:
-
Eidamos į parduotuvę, pasiimate su savimi mamą ar draugę, kad jos išsakytų savo nuomonę apie jūsų galimus pirkinius, pavyzdžiui, drabužius;
-
Klausinėjate artimųjų, ką jie galvoja apie jūsų galimą darbovietės keitimą;
-
Pusryčiams valgote tai, „kas yra”, o ne tai, ko norisi, kad neįžeistumėte mamos/žmonos, kurios pagamino tuos patiekalus;
-
Tariatės su draugėmis/draugais ar skirtis/nesiskirti su vyru/žmona…
Begalė variantų ir visus juos vienija tas pats dalykas – įtampa, susijusi su priklausomybe nuo svetimos nuomonės.
Galbūt atpažinote aprašyme save arba pažįstamą, artimą žmogų. Kyla natūralus klausimas, ką daryti.
Ir čia jūsų laukia nauji spąstai. Juk jūs laukiate patarimo iš šalies, o ne iš savo pasąmonės arba intuicijos gelmių. Šitaip jūs neišmoksite pasitikėti savimi ir savo sprendimais. Dėl to vienintelis patarimas, kurį galiu jums duoti – kad gautumėte pirminės patirties, pirmą kartą gyvenime įsiklausykite į savo vidinį balsą.
Rekomenduočiau pradėti nuo smulkmenų.
- Nusipirkti trokštamą daiktą;
- Papietauti tuo, ko norisi, o ne tuo, „kas ant stalo padėta” arba „naudinga”;
Ir t.t.
Svarbiausia sąlyga – kad jums pačiam to norėtųsi. Daugiau jokių niuansų. Taškas.
Taip, sutinku, mus auklėjo visai kitaip. Daryti „teisingai”, pamiršti savo norus, galvoti galva, o ne gyventi jausmais, emocijomis ir kūno pojūčiais. Tačiau jūsų niekas neverčia naudotis mano rekomendacijomis. Jūs juk patys sprendžiate, dalyvauti šiame eksperimente, ar ne.
Tik turėkite galvoje: taip ir tiktai taip jūs palaipsniui išmoksite girdėti save. Ir gyventi savo tikslais bei norais, o ne svetimais lūkesčiais, planais ir nerealizuotomis fantazijomis.
Galų gale, tai – jūsų gyvenimas ir jūs patys sprendžiate, kuo jis bus užpildytas – polėkiu, pasitenkinimu ir džiaugsmu ar nesibaigiančiu tikrinimusi, ką pagalvos aplinkiniai.
Rūpintis, ką pagalvos žmonės, apskritai nėra prasmės. Dažniausiai aplinkiniai apie jus išvis nieko negalvoja.
Dvi užuojautos rūšys
Užuojauta - puikus dalykas. Tačiau užuojauta gali būti dvejopa. Dviejų rūšių. Pirmas…
Trys priežastys, kodėl tinginiai pasiekia daugiau
Jie meistriškai naudoja technologijas Norint optimizuoti procesus, visai nebūtina išrasti kažką naujo,…
Apie meilę sau
Pakankamai dažnai tenka skaityti ar girdėti raginimą „pamilk save“ arba „išmok mylėti…