Pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, kuris tave suprastų visu šimtu procentų.
Netgi tu pats, sutikęs save, tokį, koks buvai prieš 5-10 metų, o kartais netgi prieš porą mėnesių, negalėsi rasti visiško tarpusavio supratimo.
Būtent mūsų skirtumai, charakterio ypatumai ir vystymosi bei gyvenimo sąlygos padaro kiekvieną žmogų unikaliu.
Svajodamas, kad tave supras, svajoji tapti skruzdėle, gyvenančia tarp tokių pačių kaip ji skruzdėlių. Su identišku mąstymu ir patirtimi. Nelabai įdomu būti tokiu kaip visi ir pasmerktu atlikti tik konkrečius, rutiniškus veiksmus.
Žmogus yra kūrėjas. Ji nuolat vystosi ir keičiasi. Savo viduje jis niekada nėra identiškas net sau pačiam vakarykščiam, nes įgijo naujos patirties ir naujų žinių, kurios jau paliko jame savo pėdsaką.
Būtent taip sukuriami didieji meno kūriniai, būtent taip pasaulį išvysta nauji išradimai, taip atsiranda nauji žmonės. Vaikai, kuriuose slypi tėvo ir mamos unikalumas, susiliejantis į vieną visumą, kad suformuotų kažką absoliučiai naujo, o gyvenimo patirtis suteikia dar daugiau potėpių ir spalvų.
Mes gimėme ne skruzdėlėmis, o kūrėjais, mums buvo duota netgi per daug.
O mes visi ieškome žmogaus, kuris mus suprastų…
Kuriems galams? Kam to reikia, jei galima susirasti artimą savo dvasia žmogų ir jį pamilti, o visa tai, kas nesutelpa į jo supratimą, galima tiesiog priimti?
Tiesiog priimti.